Varvara Melnikova

Varvara Melnikova-Puškina (pirmojoje santuokoje – Moškova) – inžinieriaus, generolo, geležinkelių tiesimo specialisto Aleksejaus Melnikovo duktė – gimė 1855 m.

1875 m. V. Melnikova ištekėjo už gvardijos poručiko Vasilijaus Moškovo. Tačiau pora nesutarė ir po poros metų išsiskyrė. Po skyrybų kartu su dukrele Varvara ji gyveno Sankt Peterburge, kur 1880 m. susipažino su G. Puškinu, o 1883 m. spalio 24 d. susituokė.

Gyvendama Markučių dvare, Varvara Puškina aktyviai dalyvavo Vilniaus rusų draugijos įvairiapusiškoje bei labdaringoje veikloje – šelpė ir globojo neturtingus A. Puškino gimnazijos moksleivius, išlaikė ir leido mokytis keletą našlaičių, rūpinosi gimnazijos reikalais ir buvo ilgametė jos globėja. 1896 m. labdaringos organizacijos „Dobrochotnaja kopeika“ susirinkimas išrinko V. Puškiną Paplaujos IX skyriaus globėja, 1897 m. ji buvo išrinkta Darbininkių ir našlių vaikų dienos globos namų pirmininke. Pirmojo pasaulinio karo metais ji buvo sesele Raudonojo kryžiaus organizacijoje. V. Puškina buvo aktyvi jubiliejinio komiteto A. Puškino 100-osioms gimimo metinėms paminėti Vilniuje narė.

Laisvalaikiu ji domėjosi literatūra, muzika, daile – yra išlikę nemažai jos piešinių bei keli paveikslai. Jos siuvinėtais rankdarbiais buvo papuošta Šv. Varvaros koplyčia. Pagal jos projektą pagamintas antkapinis paminklas G. Puškinui. Jos namuose dažnai vykdavo intelektualų susitikimai bei įvairūs vakarai, o kiekvienų metų birželio 6 d. – iškilmingi poeto A. Puškino gimimo metinių minėjimai.

Lankydamasi įvairiuose renginiuose A. Puškinui atminti Rusijoje ir Lenkijoje, ji visada pabrėždavo: „Esu laimingiausia moteris Rusijoje, mane ištiko retas likimas tapti A. Puškino marčia“.

Paskutiniais gyvenimo metais V. Puškina vertėsi gana sunkiai – nuomojo dvaro žemes, brido į skolas, tačiau stengėsi šventai išsaugoti ir puoselėti poeto atminimą. V. Puškina mirė 1935 m. gruodžio 11 d., palikusi Markučių dvarą kritiškos finansinės būklės. Palaidota šeimyninėse kapinaitėse šalia Šv. Varvaros koplyčios.

1935 m. testamente ji rašė, kad Markučių sodybos gyvenamąjame name turi būti saugomas didžiojo poeto A. Puškino atminimas ir kad Markučių sodyba visada turi tarnauti kultūrai.

Atsižvelgiant į Varvaros Puškinos valią, 1940 m. buvusio Markučių dvaro centrinėje sodyboje įsteigtas Literatūrinis A. Puškino muziejus.