Pažintis su eksponatais: Krosnys ir židiniai Markučiuose

1867 m., statant Markučių dvaro sodybos pastatus, Jeronimas Lastovskis gyveno Vilniuje. Statybos etapai, išlaidos, techninės ir dekoratyvinės detalės aptariamos išsamiame architekto ir sutuoktinių Melnikovų susirašinėjime. Labai gaila, tačiau architekto sudarytų namo projekto brėžinių surasti nepavyko, bet minėtuose laiškuose aptinkame šeimininkų kambarių išdėstymo, langų ir dekoro elementų piešinius, kurie rodo, kad pagrindinis pastatas niekada nebuvo perstatytas, išskyrus ūkinės paskirties dalį (dabar čia administracinė muziejaus dalis). J. Lastovskio pateiktose ataskaitose apie nuveiktus darbus galima rasti daug įdomios informacijos apie namo statybos procesą Markučiuose.

Židiniai, krosnys ir jų detalės buvo vežamos iš Sankt Peterburgo. 1867 m. spalio 5 d. inžinierius J. Lastovskis parašė Aleksejui Melnikovui dar vieną laišką, kuriame informuoja apie iš Sankt Peterburgo gautas medžiagas bei pateikia trumpą atliktų darbų aprašymą:

„Jūs rašote apie bronzines židinių kaminų užsklandas. Gaila, bet Vilniuje tokių nėra, kadangi židiniai čia įrenginėjami retai, todėl labai jūsų prašau nupirkti jas Peterburge mano sąskaita; šios užsklandos turi būti įstatytos į rėmelį, pagamintą iš geležies ar ketaus, o rėmelis įrengtas vamzdyje, rankenėlės gi gali būti varinės ar bronzinės. Aš maniau, kad toks rinkinukas turėtų būti parduodamas kartu su židiniais, tačiau, jei parduotuvė jo neatsiuntė, tuomet jį reikėtų nupirkti. Įrengdami židinius, laikysimės atsargumo priemonių, kad būtų šildoma visa krosnies ertmė. Vamzdyje bus įrengtos mažos durelės susidariusiems suodžiams išvalyti.“

1867 m. spalio 20 d. laiške J. Lastovskis siūlo suprojektuoti kambarių krosnis taip, kad anglys į krosnių pakuras būtų kraunamos iš koridoriaus ir sandėliuko. Akivaizdu, kad ši galimybė nebuvo įgyvendinta, nes šiuo metu pastate yra tik viena krosnis, kurioje nėra tokių durelių.

„...Pranešu jums, kad gavome krosnių įrangą, kurią atsiėmėme geležinkelio stotyje. Kalbant apie krosnis ir reikalavimus joms, turiu paminėti, kad, gerai pagalvojęs, nusprendžiau krosnis įrengti taip, kad jos būtų kūrenamos ne iš kambarių, o iš koridoriaus ir valgių pristatymo kambario (bent jau pagrindiniuose kambariuose, išskyrus vieną miegamąjį prie buduaro). Manau, kad kituose kambariuose galima palikti kaip numatyta. Taip kambariai ilgiau išliktų švarūs. Vaikų miegamuosiuose, kurie įrengti mezoninuose, krosnims bus naudojami hermetiški prietaisai, jų reikės 6 vnt. Kūrenimas iš koridorių yra patogesnis tada, kai naudojami nehermetiški prietaisai. Jei mano pasiūlymas jums patiko, prašau kuo skubiau atsiųsti hermetiškas dureles, kadangi pirmadienį, tai yra 23-ią, name statysime dvi krosnis, o gyvenamajame kambaryje židinį, turintį keletą bronzos detalių.“

Statant ketaus židinį, inžinieriui J. Lastovskiui iškilo klausimas, susijęs su šilumos paskirstymo prietaiso įrengimu. Šią detalę, pavaizduotą laiške, vis dar galima rasti židinio, esančio muziejaus patalpoje, apdailoje.

„Gal galima būtų parduotuvėje gauti atsiųsto židinio brėžinį, kadangi jame yra detalių, kurių vietą montuojant būtina žinoti. Židiniai siunčiant išmontuoti, todėl kyla klausimų, kurioje vietoje reikėtų tam tikras detales pritaisyti, pavyzdžiui, neaišku, kur įrengiamas židinio plieninis skydelis; be abejo, jis skirtas spinduliuojančios šviesos sulaikymui. Būtų gerai įsitikinti, ar teisingai supratome, ir gauti piešinį, eskizą ar aprašymą. Dar informacijos apie židinį. Jis neturi viršutinės lentos, gal ją pagaminti iš medžio taip, kad vėliau galima būtų papuošti audiniu ar aksomu. O gal pritaisyti akmens plokštę, ar nuspręsite Sankt Peterburge nupirkti marmurinę lentą? Taip pat gal reikėtų palikti nišas virš židinio, kur būtų galima įtaisyti veidrodžius, manau, kad to nebūtų per daug.“

Šiandien patys galime pamatyti, kad židinio lentyna iš tiesų buvo pagaminta iš medžio ir apmušta aksominiu audiniu su kutais. Idėjos su veidrodžiu ir marmurine lentyna klientai, matyt, atsisakė.