Šv. Barboros koplyčios istorija ir dabartis

1903 m. Grigorijus su žmona Varvara Markučių dvaro teritorijoje padėjo statomos koplyčios pamatams kertinį akmenį. Mažutė grakšti koplyčia su stiklo mozaikomis langų angose ir meduolių spalvos sienomis tapo paskutiniu džiaugsmu dvaro sodybos savininko gyvenime. Koplyčios viršuje, specialiai padarytose nišose, pakabintos devynios dangiškųjų Melnikovų – Puškinų šeimos globėjų ikonos.

Koplyčios interjere buvo paauksuoti mediniai kryžiai, ikonostasas rėmino Vilniaus Marijos Magdalietės vienuolyno vienuolių nutapytas ikonas. Koplyčios apsidėje buvo galima pamatyti altoriaus „Viešpaties prisikėlimo“ ikoną, atliktą ant spalvoto stiklo. Šį vitražą Markučių parapijiečiai išvysdavo tik iškilmingos liturgijos metu arba per didžiąsias šventes, kai buvo atidaromi Karališkieji vartai ir saulės spinduliuose tarsi iš dangaus nužengdavo Išganytojas.

1905 m. rugpjūčio 15 d. Grigorijaus Puškino širdis sustojo. Jo laidotuvių apeigos vyko jau pastatytoje Šv. Barboros koplyčioje, o jauniausio poeto sūnaus mirties metinių proga šventykla buvo pašventinta. Apie šį įvykį Lietuvos vyskupijos laikraščio puslapiuose buvo parašyta taip:

1906 m. rugpjūčio 16 d. Vilniaus priemiestyje, Vilniaus Mariinskio vienuolyno cerkvės arkivyskupas Evgenijus Belovencevas, Vilniaus auklėjimo namų arkivyskupas Aleksandras Zverevas ir Vilniaus dekanato kunigas Luka Smoktunovičius pašventino Šv. Barboros koplyčią.