Aleksandro Puškino paminklai Vilniuje
Pirmasis paminklas А. Puškinui Vilniuje buvo pastatytas 1900 metais jauniausio poeto sūnaus, valstybės patarėjo Grigorijaus Puškino ir jo žmonos Varvaros asmeninėmis lėšomis. Paminklas įrengtas jaukioje aikštėje Gedimino kalno papėdėje, šalia Katedros.
Juodą granito pjedestalą pagamino Sankt Peterburgo firma Koss ir Dur. Bronzinis biustas taip pat buvo liejamas Sankt Peterburge, F. San-Galli gamykloje, remiantis baltarusių skulptoriaus Vasilijaus Griaznovo eskizais. Dailininkas ir etnografas Vasilijus Griaznovas dėstė piešimą Marijos mergaičių gimnazijoje Vilniuje. Greičiausiai, jis asmeniškai pažinojo sutuoktinius Puškinus.
Paminklas Vilniuje stovėjo 15 metų. Per Pirmąjį pasaulinį karą bronzinis Puškino biustas buvo nuimtas nuo pjedestalo ir išvežtas į Rusiją. Tolesnis šio paminklo poetui likimas nežinomas.
Dar Varvarai Puškinai esant gyvai, 1922 m. tuščias granito pjedestalas buvo perkeltas į aikštę šalia Šv. Kotrynos bažnyčios. Ant jo užkeltas skulptoriaus Boleslovo Balzukevičiaus sukurtas kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos biustas.
Antrasis paminklas Aleksandrui Puškinui buvo pastatytas Vilniuje 1955 m. rugpjūčio 13 d. pirmojo paminklo vietoje Puškino skvere. Jo autoriai buvo skulptorius Bronius Vyšniauskas, architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. Kuklus paminklas - nedidelis bronzinis biustas ant pjedestalo, iškalto iš didžiulio riedulio - su vieninteliu užrašu „PUŠKINAS“.
1992 m. miesto valdžios sprendimu paminklas buvo perkeltas į Markučius. Jis buvo sumontuotas nedidelėje aikštelėje, tarsi specialiai jam sukurtoje. Dabar jau sunku įsivaizduoti šią vietą be paminklo, taip organiškai jis įsiliejo į dvaro, kadaise priklaususio Varvarai ir Grigorijui Puškinams, erdvę.
Trečiasis paminklas Aleksandrui Puškinui buvo atidengtas Vilniaus centre, prie Šv. Paraskevos, arba Piatnickajos, cerkvės 2011 m. gegužės 5 d. Būtent šioje bažnyčioje, pasak legendos, Petras I pakrikštijo poeto prosenelį Ibrahimą Hanibalą. Idėja pastatyti paminklą A.S. Puškinui ir jo proseneliui kilo Jurijui Kobrinui, rusų poetui, gyvenančiam Vilniuje. Idėją realizavo skulptorius Vytautas Nalivaika.
