Edukacinė paroda apie ekologiją „Kas gyvena Markučių parke“

Markučių parko paukščiai

Markučių parke teliuškuojančiuose tvenkiniuose visada gausu gyventojų. Žuvis ir vandens vabzdžius pamatyti sunku, tačiau vandenyje ar ant kranto beveik visada pamatysite bent keletą vandens paukščių. Pažinkite keletą jų.

Bet kuriuo metų laiku dažniausiai pastebimi parko gyventojai – didžiosios antys (Anas platyrhynchos). Pažvelgus į būrelį šių ančių gali pasirodyti, kad jame įsimaišiusios dvi skirtingos paukščių rūšys, tačiau tai tik skirtingų lyčių antys besiskiriančios savo plunksnomis. Vieni jų – tamsiai žalia, žvilgančia galva ir baltu žiedu ant kaklo – tai patinai (gaigalai). Tuo tarpu šalia plaukiojančios pilkai rudos antys – patelės. Šie paukščiai daugiausia minta vandens augmenija, bet taip pat ir gyvūniniu maistu – buožgalviais, vabzdžiais, smulkiomis žuvelėmis, kirmėlėmis ir kitais vandens gyviais. Įdomu stebėti, kaip jos, ieškodamos maisto, nardo po vandeniu.

Baltoji kielė – turbūt drąsiausias Markučių parko žvirblinis paukštis, prie žmonių gali priskristi gana arti. Atpažįstama iš juodai balto apdaro. Stovėdama aukštyn žemyn kilnoja ilgą uodegą. Laikosi arti vandens, nes minta smulkiais moliuskais ir vabzdžiais, pavyzdžiui laumžirgiais, kurių prie Markučių tvenkinių yra gausu.

Gulbė nebylė (Cygnus olor) – stambiausias Lietuvos paukštis ir trečias pagal svorį skraidantis paukštis pasaulyje. Patinas gali sverti net 15 kg. Nors ir vadinama nebyle, išties balsą turi, ir netgi labai stiprų, tik jį parodo rečiau už kitas gulbes. Maitinasi vandens augalų dalimis – stiebais, lapais, šaknimis.

Didysis dančiasnapis (Mergus merganser) Lietuvoje nėra dažnas paukštis, tačiau Vilniaus parkuose jį aptikti nėra keista. Veisimosi metų patinas lengvai atpažįstamas iš balto kūno ir tamsios galvos bei nugaros, o patelė – iš rudos galvos su kuoduku. Dančiasnapiai maitinasi smulkiomis žuvelėmis, kurias pagauna kablio formos dantytu snapu. Deja, prie šio paukščio nepavyks priartėti taip arti, kad įžiūrėtumėte snapo raginius dantukus, nes dančiasnapiai yra labai atsargūs paukščiai ir žmogaus vengia.

Jei tvenkinyje pastebėsite klykuoles (Bucephala clangula), suprasite, kodėl anglų kalba šis paukštis labai tiksliai pavadintas auksaake (goldeneye). Klykuolės iš kitų ančių išsiskiria tuo, kad peri drevėse ir inkiluose. Vos kelias dienas išsiritę ančiukai turi iš didžiulio aukščio šokti žemyn ir skubėti paskui mamą į vandenį.

Laukys (Fulica atra) – juodas paukštis baltu snapeliu. Neapsigaukite – tai visai ne antis. Laukiai daug artimesni gervėms. Plaukioja trūkčiodamas ir tarsi pasistumia kaklu. Keistai atrodantys kojų pirštai su plaukiojamosiomis skiautėmis plačiai paskirsto kūno svorį, todėl laukys negrimzta vaikščiodamas dumblėtose vietose.

Vandens paukščių lesinimas gali atrodyti kaip nekalta, o galbūt gamtai net naudinga pramoga, tačiau, tai darant neatsakingai, paukščiams galima padaryti daugiau žalos negu naudos. Maitinti vandens paukščius galima tik tada, kai užšąla vandens telkiniai ir jiems tampa sunku patiems susirasti maisto. Lesinant vandens paukščius rudenį gali pasikeisti jiems būdingas migracijos laikotarpio elgesys, ir užuot savo jėgomis ieškoję tinkamų žiemaviečių pietuose jie gali pasilikti tokiuose vandens telkiniuose, kuriuose sąlygos nėra tinkamos. Nors gulbės ir antys noriai lesa žmonių siūlomą batoną ar duoną, maitinti vandens paukščių tokiu maistu jokiu būdu nederėtų. Tai nėra visavertis maistas paukščiams ir netgi gali sukelti rimtus virškinamojo trakto negalavimus, kurie sparnuočiams gali kainuoti gyvybę. Verčiau gulbes ir antis palepinkite daržovėmis: smulkintais salotų, kopūstų lapais, morkų lupenomis, kitų žalių daržovių minkštomis dalimis.

Kas slepiasi medžiuose ir žolėje?

Markučių parke knibždėte knibžda gyvybe, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti priešingai. Taip yra todėl, kad gyvūnai vengia būti pastebėti: drugiai ir kiti vabzdžiai poilsio metu suglaudę sparnus slepiasi krūmuose ar aukštoje žolėje; barsukai, ežiai ir dauguma kitų žinduolių pasirodo tik sutemus, bet iškart pasprunka išgirdę žmogaus žingsnius; net ir dauguma paukščių čiulba pasislėpę šakų gilumoje, kur parko lankytojai gali juos puikiai girdėti, tačiau niekaip nesugebėtų pamatyti. Taigi, norint savo akimis išvysti Markučių parko gyventojus reikia sukaupti apie juos daug žinių bei apsiginkluoti kantrybe.

Blakė kareivėlis (Pyrrhocoris apterus) – Lietuvos vabzdys, aktyvus jau anksti pavasarį, o kartais net ir žiemą, jeigu ilgai nebūna šalčių. Šių juodai raudonų blakių didelius būrius galima aptikti aplink saulės šildomus kelmus ir ant medžių kamienų. Maitinasi nukritusiomis augalų sėklomis, augalų sultimis, vabzdžių kiaušinėliais, o kartais paskanauja ir smulkiais negyvais bestuburiais. Kareivėliai savo ryškiomis spalvomis įspėja, kad yra nevalgomi, o, iškilus pavojui, nuo priešų ginasi skleisdami nemalonų kvapą. Visiems kareivėliams būdingas toks pat raštas. Jei spiečiuje rasite šiek tiek kitokiu raštu pasipuošusių blakių – aptikote dar nesuaugusius kareivėlius (nimfas).

Vaikštinėdami parko takeliais tvenkinių pakrantėje apžiūrėkite ten augančias liepas. Galbūt pavyks surasti lapus, kuriuose vystosi liepinės gyslinės erkės (Eriophyes tiliae). Tokius lapus atpažinsi iš raudonų, ragus primenančių išaugų, vadinamų gãlais. Jų viduje gyvena ir lapo sultimis maitinasi erkutės, kurių plika akimi pamatyti tikrai nepavyks.

Kitas Markučių parke dažnai aptinkamas gãlus formuojantis gyvis – obuoliškoji gumbavapsvė (Cynips quercusfolii). Rudenį ant jaunų ąžuoliukų lapų ieškokite apvalių, obuolius primenančių gumbų. Jų viduje vystosi gumbavapsvių lervutės. Jeigu ant išaugos yra apvali skylutė – vapsva jau subrendo ir išskrido.

Geltonasis žiedvoris (Misumena vatia) – tai krabvorių šeimai priklausantis 3–4 mm dydžio voriukas. Krabvoriai nemezga tinklo vabzdžiams gaudyti, o tiesiog užsimaskavę kantriai laukia savo aukos. Geltonieji žiedvoriai gali būti įvairių atspalvių: geltoni tupi ant kiaulpienės žiedyno, o baltą žiedvorį galima pastebėti ant kraujažolės.

Keletas mediena mintančių organizmų, kuriuos gali aptikti Markučių parke

Gluosninis medgręžis (Cossus cossus) – stambus naktinis drugys, tačiau dažniausiai pastebimos jo lervos, kurios yra ryškiai raudonos spalvos ir gali užaugti net iki 10 centimetrų ilgio. Milžiniškas medgręžio vikšras gyvena po lapuočių medžių žieve. Vasaros pabaigoje išlenda iš medžio ir lėtai ropinėja ieškodamas tinkamiausio žemės lopinėlio susisukti į kokoną. Tai yra geriausias laikas ieškoti šio vabzdžio.

Platusis elniavabalis (Dorcus parallelipipedus) – tai kresnas ir nerangus vabalas. Jo lervos taip pat kelerius metus vystosi trūnijančioje medienoje. Vabalas stambus ir įspūdingas, tačiau nė iš tolo neprilygsta savo giminaičiui milžiniškais „ragais“ – paprastajam elniavabaliui, kuris Lietuvoje jau nebesutinkamas. Išnykimo priežastis – stambių trūnijančių ąžuolų trūkumas. Tikėkimės, kad ateityje Lietuvoje bus išsaugota pakankamai senos medienos, kad paprastųjų elniavabalių populiacija galėtų atsikurti.

Valgomoji geltonpintė (Laetiporus sulphureus) – šio grybo vaisiakūniai tarsi čerpės glaudžiai sulipę vienas prie kito suformuoja stambią geltonai oranžinę kupetą, kurios nepastebėti vaikštinėjant parke neįmanoma. Kaip sako jo pavadinimas, tai yra valgomas grybas – malonaus kvapo ir rūgštoko skonio. Pasirodo jau pavasarį, dažnesnis vasarą, kartais galima rasti ir rudenį. Mėgsta šiltus drėgnus orus. Dažniausia įsitaiso ant storų ąžuolų, pažeistose kamieno vietose.

Korališkasis trapiadyglis (Hericium coralloides) – stambus, į Raudonąją knygą įrašytas koralą primenantis grybas. Auga ant yrančių lapuočių medžių, drėgnų stuobrių ar virtuolių. Grybas Lietuvoje retas, nes jam reikalinga tam tikros rūšies ir suirimo negyva mediena dažnai būna pašalinama iš miškų, todėl grybas taip ir nesuspėja pasiekti brandos ir išplatinti sporų.

Seni ir negyvi Markučių parko medžiai

Markučių parke daugiausia pamatysite klevų, liepų ir kitų vietinių medžių bei krūmų rūšių. Tačiau parko pasididžiavimas – ant kalvos stūksantys daugiaamžiai apie 1,5 m skersmens ąžuolai.

Kad ir kaip keistai skambėtų, seni, o taip pat jau negyvi medžiai gamtiniu požiūriu yra aukso vertės. Virtuoliai, sausuoliai, uoksėti stuobriai, supuvusių kamienų dalys ir kitos žuvusių medžių liekanos, kurios gali atrodyti kaip nesutvarkyto miško rezultatas, yra neatsiejama sveiko miško dalis.

Su negyva mediena susiję tūkstančiai įvairių organizmų ir daugybė retų bei saugomų rūšių. Visose irimo stadijose senųjų medžių mediena būna labai svarbi vis kitoms organizmų rūšims, todėl nugriuvęs medis nesukapojamas ir neišvežamas iš parko, o paliekamas čia gulėti ir natūraliai trūnyti.

Stambūs ir seni medžiai (ypač ąžuolai) vystosi šimtmečiais ir gali tarnauti kaip tinkama gyvenamoji aplinka ar laikina slėptuvė ypač retoms gyvūnų rūšims. Uoksuose ir drevėse dažniausiai peri geniai, pelėdos, šikšnosparniai. Po medžių išvartomis gali apsigyventi įvairūs žinduoliai. Didžiulius senus medžius lizdams naudoja kai kurie plėšrieji paukščiai. Na o giliai grublėtoje seno medžio žievėje nepastebimai įsikuria vabzdžiai ir vorai.

Žuvę medžiai ir jų dalys yra tūkstančių įvairių organizmų maistas, pavyzdžiui vabzdžių ir grybų. Dauguma jų – išrankūs ir specializuoti, minta tik tam tikros medžių rūšies mediena. Taip pat svarbu, kad pūdamas medis grąžina maisto medžiagas atgal į dirvožemį, kur jas naudoja kiti medžiai. Iš kur gyvybiškai reikalingų maistinių medžiagų gautų medžiai, jei visi virtuoliai būtų surenkami ir išvežami iš miško? Kaip manote, ar medžiai tada sugebėtų užaugti tokie aukšti ir sveiki?

Medžių brendimo ir senėjimo neįmanoma paspartinti jokiomis gamtotvarkos priemonėmis. Galima tik leisti medžiui natūraliai vystytis sava eiga ir prižiūrėti nuo žalą darančios žmonių veiklos. Sveikas ir gyvybingas miškas – daugybės metų ir daugelio žmonių kartų pastangos rezultatas. Tad vaikštinėdami Markučių parko takeliais ir matydami senus ir išgriuvusius medžius, sausuolius ar stuobrius, pagalvokite ir prisiminkite, kokie jie yra svarbūs visiems parko gyventojams.

Ąžuolai

Vienas iš būdų apskaičiuoti ąžuolo amžių – pamatuoti jo apimtį centimetrais 1,5 m aukštyje nuo žemės ir padauginti iš koeficiento, kuris sausoje vietoje siekia 0,8, o driegnoje – 1,2. Be abejo, tai labai netikslus metodas, bet užtat greitas ir visiems prieinamas – su savimi reikia turėti tik matavimo juostą. Didžiausių Markučių ąžuolų apimtys siekia nuo 300 iki 370 cm. Tad drąsiai galime teigti, jog jiems yra apie 300 metų ar net daugiau.