Markučių dvaro aromatai

Ka žinome apie XIX a. dvarų aromatus?

Pasaulinės literatūros klasikai skyrė nemažai vietos savo kūriniuose tradicinių dvarų kvapų aprašymui. Šiuolaikinis žmogus nesunkiai atspės pagrindinę dvarininko namų kvapų gamą, būdingą skirtingiems metų laikams: vasariškai saldus uogienės kvapas sumišęs su aitriu lauko gėlių aromatu, pikantiškas rudeninio obuolių pyrago dvelksmas, žiemiškas iš šildomų krosnių sklindantis sakų aromatas ar pavasarinis šviežiai nuskintų alyvų kvapas.

Visgi kai kurie aromatai išlieka iki galo nežinomi,neaišku, kokiais kvepalais kvėpinosi ar kokią pudrą naudojo namų šeimininkė ir kokių parfumerijos kompanijų buteliukus laikė ant savo tualetinio stalelio. Markučių dvare, deja, neišliko nei senovinės kosmetikos buteliukų, nei pudrinių,nebuvo jie užfiksuoti ir Varvaros bei Grigorijaus Puškinų darytose to meto nuotraukose. Bet kokios žinios apie XIX a. naudotą kosmetiką: tualetinį vandenį, kvepalus, odekoloną ar pudrą, galėtų praplėsti kilmingųjų gyvenimo sampratą bei įnešti daugiau spalvų ir kvapų į dvarų kasdienybę.

Tyrinėdami Markučių dvaro sąskaitų (pajamų ir išlaidų) knygas, muziejaus darbuotojai aptiko 1876 m. spalio 7 d. įrašą, kuriame užfiksuotas pirkinys Poudre de Riz (ryžių pudra). Tais metais jaunoji Markučių dvaro šeimininkė Varvara Aleksejevna su naujagime dukra bei šeimos nariais keliavo po Europą. Šveicarijoje, Lozanoje šeima užtruko keletą dienų, mat šiame mieste gyveno mylima Melnikovų auklė Marie Pelichet.

Pirkinių sąraše šalia suvenyrų, skanėstų bei kitų smulkmenų paminėtas populiarus XIX a. kosmetikos gaminys - Poudre de Riz. Kaip galima suprasti iš pavadinimo, pudros miltelius gamino iš ryžių krakmolo pridedant magnio karbonato. Paruošti milteliai buvo prisotinami eteriniais aliejais, kurie suteikdavo aromatą. Pudrą gamino, pakavo ir pardavinėjo vaistininkai. Kaina nebuvo labai didelė, Varvara už stiklinį pudros indelį sumokėjo vieną franką. Ryžių pudrą naudojo siekiant užmaskuoti veido nelygumus bei suteikti odai matinį atspalvį,o taip pat pėdų nuospaudų profilaktikai ir kaip priemonę nuo prakaitavimo ar kūno odos sudirgimų. Pudra atnaujindavo šukuosenas, ja įtrindavo vidinę batų ir pirštinaičių dalį, naudojo kaip aromatinę priemonę. Jos kvapas daugeliui buvo puikiausiai pažįstamas ir ne kartą minėtas XIX ir XX a. sandūros kūriniuose.

Žinomos dailininkės ir memuaristės Marijos Baškircevos, kuri kaip ir Markučių dvaro šeimininkė Varvara studijavo tapybą Žuliano akademijoje (Academie Julian) Paryžiuje, dienoraštyje 1877 m. gruodžio 12 dieną atsirado toks įrašas: Penktadienis. Pagaliau atsinešiau į dirbtuves savo mandoliną ir šis puikus muzikos instrumentas užbūrė visus, ypač tuos, kurie jo anksčiau negirdėjo, aš groju gerai. (…) Ta pati mandolina neturėjo jokio pasisekimo aną vakarą, kai aš grojau išsipusčiusiems ponams ir ponioms, kurie iš paskutinių turėjo suregzti kokį komplimentą. Ryški šviesa, atviros liemenės ir ryžių pudra sugadino visą įspūdį. Tuo tarpu aplinka dirbtuvėse visai kitokia: tyla, vakaras, tamsi laiptinė, nuovargis, atveria tai, kas malonu, linksma, miela ir žavinga.

Gonkūrų prestižinės literatūros premijos laureato Anri Barbiuso (Henri Barbusse) 1908 m. rašytame romane „Pragaras“ taip pat paminėtas ryžių pudros kvapas: Netvarkingas ir rytinės drėgmės tvankumo perpildytas kambarys, kuriame tvyro muilo, ryžių pudros ir aštraus odekolono kvapų mišinys.

Varvaros šeimos albume yra prancūzų aktorės Saros Bernard (Sarah Bernhardt) nuotrauka. Būtent ji XIX a. pab. pirmoji istorijoje buvo vaizduojama Poudre de Riz „Diaphane“ reklaminiuose plakatuose.

Populiarią kosmetinę pudrą savo drobėse įamžino daugelis Europos dailininkų Konstantinas Makovskis „Koketė“ (1899), George Croegaert „La Toilette“ (1891). Anri de Tuluz-Lotrekas (Henri de Toulouse-Lautrec) savo paveiksle „Jauna moteris prie stalo. Poudre de Riz“ įamžino savo meilužę dailininkę Suzanne Valadon su raudonu Poudre de Riz indeliu.

Tai koks gi buvo populiariosios pudros kvapas? Garsus kvepalų kūrėjas parfumeris Pierre'as Guillaume'as 2012 metais nusprendė atkurti aksominį senosios Poudre de Riz aromatą. Moteriški kvepalai – viliojantis muskuso dvelksmas sumišęs su vilkdalgių, Damasko rožių žiedlapiais ir jausminga Tiare gėle, prisodrintas vanilės ir kokosų pieno, sandalmedžio ir kedro, su klevų sirupo ir karamelės prieskoniu – prieinami ir šiuolaikinio žmogaus nosiai ir uoslei.