Poezija yra tarsi atsakymai sau į klausimus. Kai visa tai ką turi savyje, įvelkama į eiliuotą drabužį, o dailiai surimuota forma tiesiog reikalauja brandaus turinio. Daina turi dar stipresnį poveikį. Melodija yra tarytum minkštas kilimas į kurį kalami žodžių vinys. Kaip gimsta eilėraščiai ir dainos? Dažniausiai netikėtai. Įvykis, įspūdis, tolimas prisiminimas, ar iš kažkur atskridusi pirmosios eilutės frazė būna tas daigelis, ir kurio išauga eilėraščio medis. Dainuodamas savo dainas visada turi galimybę geram pabuvimui sutarime su pačiu savim. Dar ir dar kartą gali patikrinti savo minčių teisingumą. Kūryboje neapsieinama be dėkingumo tiems didiesiems, neprilygstamiems poetams, kurie, nejučia pasėjo tavyje meilės poezijai grūdą. J. Marcinkevičius, P. Širvys, S. Jeseninas, J. Jevtušenka, V. Vysockis, J. Vizboras ir žinoma- Aleksandras Puškinas. Jie visi švyti, lyg deimantai pasaulinės poezijos karūnoje. O tai, ką jie pasakė, dar ilgai bus tyrinėjama, džiugins mus, vers susimąstyti, stebins pajautimo platybėmis ir taiklumu.
Nežinomos dainos yra tik tolimas aidas to stiprumo, kurį paskleidė didieji, tačiau, autorius viliasi, kad kamerinėje aplinkoje, artimų žmonių apsuptyje kažkam pavyks pagauti dainuojamų minčių tėkmę, valandėlę pabūnant kitame matavime, kuriame logikos mažai, tačiau daug širdžių spinduliavimo.
Uždaras renginys.