Eugenijos Martinaitytės tapybos parodos „Čia jaučiuosi savimi“ atidarymas

Eugenija Martinaitytė – inžinierė-ekonomistė, socialinių mokslų daktarė, docentė. Tapymo įgūdžius ugdė R. Z. Bičiūno vadovaujamoje studijoje „Paletė“, kurią lankė nuo 1979 metų. Prisijungus prie Vilniaus krašto tautodailininkų ir meno kūrėjų bendrijos, aktyviai dalyvauja parodinėje veikloje, yra gavusi apdovanojimų konkursinėse parodose. 2015 metais autorei suteiktas meno kūrėjo statusas.

Parodoje „Čia jaučiuosi savimi“ eksponuojami Eugenijos Martinaitytės tapybos darbai, kurti nuo 1981 metų. Nemažą E. Martinaitytės kūrybos dalį sudaro medinio Žvėryno siužetai. Tempera ir aliejumi tapyti ankstyvieji darbai vaizduoja dingusio ar pasikeitusio kraštovaizdžio motyvus. Neatpažįstama Lenktoji gatvė (nutapyta 1981 m.), pasikeitę arba pranykę mediniai pastatai A. Mickevičiaus (1986 m.), Sėlių (2018, 2019 m.) gatvėse. Seni namai modernėja, keičiasi jų spalvos, atnaujinami fragmentai. Mediniai namai kartais pradingsta tarp šiuolaikinių statinių. Žvėryno kraštovaizdžiui būdinga medinės architektūros ir gamtos harmonija. Paveiksluose E. Martinaitytė įkomponuoja medžius, kurie suteikia darbui vientisumo, ritmikos, išryškina senų pastatų savitumą. Besikartojantys motyvai užburia autorę, atsiranda žalių ar mėlynų namų vaizdai. Vytauto, Kęstučio, Birutės, Pušų, Sėlių gatvių pastatai nuolat tampa autorės piešinių, eskizų, nuotraukų objektais. Taip kartojami mėlynų namų motyvai Vytauto g. (2016, 2021 m.), taip pat Birutės gatvės vaizdai (2015, 2016 m.) ir pasikartojantis vaizdas pro langą A. Mickevičiaus g. (2015, 2016, 2020 m.). Autorės kūryboje svarbią vietą užima Žvėryno infekcinės ligoninės medinių pastatų kompleksas, kuris pristatomas atskiroje paveikslų grupėje (2017, 2018 m.).

Iš autorės užrašų
E. Martinaitytė apie Žvėryną: „Kodėl tapau Žvėryną? Gyvendama čia, jaučiau nepakartojamą sąsają tarp miesto, senos medinės architektūros ir žalumos. Kiekviena šio ilgą laiką apleisto rajono dalis dvelkė senove, istorija. Lėtas vasarotojų gyvenimo ritmas senuose namuose tarp nepakartojamai susipynusių medžių šakų buvo tiesiog nuostabus. Šis buvęs sostinės priemiestis išsaugojo istorinius pėdsakus. Gatvių pavadinimai (Bebrų, Lokių, Lūšių, Gulbių, Pušų) primena medžioklių vietas, o greta esantis Vingio parkas pavadintas pagal upės daromą vingį. Žvėryno gyventojai save vadina žvėryniečiais. Žvėrynas ilgai išlaikė priemiesčio vaizdą – neasfaltuoti šalutiniai keliai be šaligatvių ir daugybė medinukų su darželiais, šuliniais, gaidžių giedojimu ir vištomis. Sentimentai. Žvėryno rajonas vėliausiai iš visų sostinės rajonų buvo aprūpintas vandentiekiu ir centriniu šildymu. Birutės gatvėje gyventojai dar ilgai iš kolonėlės prisipildavo kibirus vandens, skalbdavo.“

Menotyrininkė dr. N. Tumėnienė apie autorės Žvėryno motyvus
Anksčiau lietuvių tautodailėje dominavo kaimo vaizdų primityvioji tapyba. Eugenijos kūryba išskirtinė tuo, kad jos dėka keičiasi tautodailės, kaip kaimo kultūros, samprata. Jos primityvioji tapyba atstovauja miesto kultūrą. Ne todėl, kad ji vaizduoja miestą, ne todėl, kad ji gyvena sostinėje, o todėl, kad ji pamilo Žvėryną kaip neatskiriamą senojo Vilniaus dalį. Ją, kaip mokslininkę, jaudina šios miesto dalies kultūros paveldo likimas, jo archajiškos buities meninis įprasminimas, šios vietovės medinės architektūros, kaip žmogaus sukurtos aplinkos, dvasia. Žiūrint į Eugenijos paveikslus jauti, kad juos sukūrė miestietis, prisirišęs prie miesto kultūros. Ji nevaizduoja miesto kaip grožio idilijos, emocionaliai vaizdingai kelia klausimą dėl Žvėryno dvasios praradimo“

Parodoje pristatomas autorės tapybos albumas „Čia jaučiuosi savimi“. BaltoPrint, 2023

Nemokamas renginys.

Vietų skaičius ribotas.
Būtina registracija: renginiai@markuciudvaras.lt.